Sandara

Kūno padalijimas

Vėžių kūnas skirstosi į galvą, krūtinę ir pilvelį. Vėžių krūtinės segmentai yra susilieję su galva, sudarydami galvakrūtinį. Vėžių galvos viršutinė danga sudaro atgal einančią ataugą, daugiau ar mažiau pridengiančią krūtininę dalį, o kartais ir visą kūną. Taip susidaro vėžio šarvas, ir šio šarvo skersinė vagelė nurodo ribą tarp suaugusių kūno žandinės ir krūtininės dalių. Šarvas priauga prie krūtinės segmentų. Bendras segmentų skaičius: penki galvos, aštuoni krūtinės, septyni pilvelio.

Galūnės

Vėžys sudarytas iš 20 segmentų, ir turi 19 porų galūnių: 5 – galvos, 8 – krūtinės ir 6 – pilvelio, be to, paskutinis pilvelio segmentas – telson, kuriame yra analinė anga, galūnių neturi.

Galvos galūnės

1. Antenulės. Išlaiko čiuopiklių funkcijas (lytėjimo, uoslės).

2. Antenos. Atlieka lytėjimo funkciją.

3. Mandibulės. Sudaro viršutinius žandus. Daugumos vėžių mandibulės virto tvirtomis dantytomis kramtymo plokštelėmis ir visai prarado savo dvišakumą.

4. Pirmoji ir antroji apatinių žandų pora, arba 1–oji ir 2–oji maksilės. Jos sudarytos iš dviejų pagrindinių narelių, sudarančių propoditą, ir trumpo nešakoto čiuopiklio. Protopodito kramtymo plokštelėmis maksilės atlieka kramtymo funkciją.

Krūtinės galūnės

Vėžio pirmosios trys poros krūtinės galūnių virtusios taip vadinamais žandikojais. Žandikojai, ypač 2–oji ir 3–oji pora, išlaiko gana žymiai dvišakę sandarą (endopoditas ir ekzopoditas); 2–oji ir 3–oji pora turi taip pat ir žiaunas, vadinasi, dalyvauja ir kvėpavime. Pagrindinė jų funkcija yra maisto prilaikymas ir padavimas į burną. 1–osios ir 2–osios porų žandikojų judesiai sukelia vandens sroves pro žiaunų ertmę. 3–osios poros endopoditas yra savo rūšies tualetinis įrankis, kurio pagalba valomos antenulės ir akys nuo prilipusių pašalinių dalelių.

Žnyplės sudarytos iš dviejų galūnės narelių: priešpaskutinio narelio, turinčio ilgą ataugą, ir sujungto su juo paskutinio narelio, sudarančio antrą žnyplių pusę. Žnyplės atlieka griebimo funkciją. Vėžio 5–8 pora krūtinės galūnių yra vaikštomosios kojos.

Pilvelio galūnės

Vėžių pilvelio galūnės paprastai išvystytos silpniau kaip krūtinės, bet dažniau išlieka dvišakumas, ir daugelio vėžių jos aprūpintos žiaunomis, tuo būdu jos kartu atlieka ir kvėpavimo funkciją. Vėžių patinų ir patelių pilvelio kojelės dalinai skirtingos: patinų 1–oji ir 2–oji kojelių poros pakitėjusios ir sudaro savotišką kopuliacijos aparatą, o patelių 1–oji pora rudimentinė. Patelių 2–5 pilvelio kojelių poros ir patinų 3–5 pora – plaukiamojo tipo. Jos sudarytos iš nedaugelio narelių ir gausiai padengtos plaukeliais. Prie šių vėžio patelės kojelių prilipinami padėti kiaušiniai; ant jų kiaušiniai išnešiojami, o po to kurį laiką ant jų laikosi jauni iš kiaušinių išsiritę vėžiukai.

Savotiškai pakitėjusi vėžių paskutinioji (6–oji) pilvinių kojelių pora. Kiekvienos kojelės abi šakos pakitėjusios į plokščias plaukomąsias skiautes, kurios kartu su plokščiu paskutiniuoju pilvelio nareliu – telsonu sudaro vėduoklės pavidalo plaukiojimo aparatą.

Skeletas ir raumenys

Vėžių kūno dangoje yra daugiau ar mažiau kalcio karbonato. Tai priduoda skeletui tvirtumo. Tvirta chitininė danga kliudo gyvūnui augti, todėl vėžių augimas susijęs su periodiniu nėrimusi. Kūno ir galūnių judrumas, esant kietai dangai, o vėžių persunktai kalkėmis, sąlygojamas to, kad chitinas padengia kūną ir galūnes nevienodo storumo ir kietumo sluoksniu. Vėžio kiekvienas pilvelio narelis iš viršutinės ir apatinės pusės padengtas tvirtomis chitino plokštelėmis. Viršutinis skydelis vadinamas tergitu, apatinis skydelis – sternitu. Šonuose jie sujungti plonesniu ir minkštesniu chitino sluoksniu.

Vėžio danga – skeletas yra įvairių raumenų prisitvirtinimo vieta. Daugelyje vietų, o ypač krūtininės dalies pilvinėje pusėje, skeletą sudaro sudėtinga sistema skersinių, įaugančių į vidų ir sudarančių taip vadinamą endofragminį skeletą. Šis skeletas taip pat skirtas raumenų prisitvirtinimui.

Įvairūs šereliai, plaukeliai ir pan., dengiantieji vėžio kūną ir ypač galūnes, yra chitininės dangos išaugos.

Virškinimo sistema

Vėžių virškinimo sistemą sudaro virškinimo kanalas, sudarytas iš trijų skyrių: priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnos. Priekinė ir užpakalinė žarnos yra ektoderminės kilmės ir iš vidaus išklotos chitinine kutikule. Vėžiai turi porines virškinimo liaukas, paprastai vadinamas kepenimis.

Priekinė žarna

Ji skirstoma į tris dalis: stemplę, kuri kyla aukštyn nuo burnos už antenų, kardialinį skrandį ir pilorinį skrandį. Trumpa stemplė veda į taip vadinamą kardialinę, arba kramtančiąją, skrandžio dalį, kuri iš vidaus taip pat yra išklota chitinu, sudarančiu užpakalinėje kardialinio skrandžio dalyje sudėtingą dantytų skersinių ir išaugų sistemą. Kardialinio skrandžio priekinėje dalyje dažnai būna taip vadinamos girnelės. Tai apvalios baltos kalkinės konkrecijos. Susikaupiančios skrandyje kalcio druskos nėrimosi metu panaudojamos chitininei dangai impregnuoti kalkėmis. Skrandžio kardialinėje dalyje vyksta maisto smulkinimas. Susmulkintas maistas pro siaurą plyšio pavidalo angą tarp savotiškų kardopilorinių vožtuvėlių patenka į antrą – pilorinę skrandžio dalį, kurioje vyksta maisto supresavimas ir maistingųjų maisto dalių nusunkimas. Skrandyje vyksta ne tik mechaninis maisto susmulkinimas, bet iš dalies ir virškinimas, kadangi į skrandį patenka virškinimo liaukos sekretas. Likusios nesusmulkintos stambios maisto dalelės, dėl ypatingos skrandžio pilorinės dalies sandaros, patenka tiesiog į užpakalinę žarną, aplenkdamos vidurinę žarną, ir išmetamos lauk.

Vidurinė žarna

Vėžio vidurinė žarna labai trumpa. Ji tesudaro maždaug 1/20–ąją viso žarnyno ilgio dalį. Vidurinėje žarnoje vyksta maisto virškinimas ir įsiurbimas. Vėžio kepenys sudarytos iš daugelio tuščiavidurių vamzdelių, sueinančių į vieną bendrą kanalą, kuris atsiveria į vidurinę žarną. Virškinimo fermentai, virškinantieji baltymus, riebalus ir angliavandenius, ne tik išskiriami į vidurinę žarną, bet panaudojami ir pačiuose kepenų vamzdeliuose. Skystas maistas iš vidurinės žarnos patenka į šiuos vamzdelius ir čia įvyksta jo galutinis suvirškinimas ir įsiurbimas.

Kvėpavimo organai

Vėžiai turi specialius kvėpavimo organus – žiaunas. Žiaunas sudaro stiebelis, iš visų pusių nusagstytas žiauniniais siūlais. Kūno ertmės – miksocelio lakūnos įeina į žiaunos vidų. Čia jos sudaro du kanalus, perskirtus plona pertvarėle, – vienu kraujas atnešamas į žiauną, kitu išnešamas. Vėžio žiaunos išsidėsčiusios trimis eilėmis: žemutinė žiaunų eilė yra ant krūtinės galūnių protopoditų, antroji eilė – galūnių prisitvirtinimo prie galvakrūtinio vietose ir viršutinė eilė – ant kūno šoninės sienelės. Vėžio žiaunos yra ant 3 porų žandikojų ir 5 porų vaikštomųjų kojų. Vandens judėjimą sukelia virpami 2–osios ir iš dalies 3–osios žandikojų poros judesiai.

Kraujotakos sistema

Vėžių kraujotakos sistema neuždara, ir kraujas cirkuliuoja ne tik kraujo indais, bet ir sinusais, kurie yra kūno ertmės dalis. Vėžiai, be širdies, dar turi gana sudėtingą sistemą arterijų, kuriomis kraujas teka iš širdies.

Vėžių širdis, vamzdelio ar pūslelės pavidalo, yra kūno nugarinėje pusėje ir apsupta atskiros miksocelio dalies – ,,aplink–širdinės (perikardialinės) ertmės‘‘. Į šią ertmę sinusais, turinčiais venų reikšmę, atnešamas kraujas iš žiaunų, pakankamai praturtintas deguonies. Širdis turi poromis išsidėsčiusias ir aprūpintas vožtuvais angas – ostiumus. Vėžys turi tris poras ostiumų, vėžiai su vamzdine širdimi turi jų keletą porų. Širdžiai plečiantis (diastolė), kraujas pro ostiumus ir ,,aplinkširdines ertmes‘‘ patenka į širdį. Širdžiai susispaudžiant (sistolė), ostiumų vožtuvai užsidaro, ir kraujas arterijomis varomas į įvairias kūno dalis.

Šalinimo organai

Vėžio šalinimo organus sudaro viena pora liaukų, esančių galvos srityje ir atsiveriančių išorėn angomis, kurios yra prie antenų pamato. Todėl jos vadinamos anteninėmis liaukomis. Liauką sudaro sudėtingas, vingiuotas, liaukingomis sienelėmis kanalas, susidedantis iš 3–jų dalių: baltojo, skaidriojo ir žaliojo kanalų. Kanalas viename gale užsibaigia nedideliu celominiu maišeliu, kuris yra celomo liekana. Kitame gale kanalas išsiplečia, sudarydamas šlapimo pūslę ir po to angele atsiveria išorėn. Vėžio šalinimo liaukos dėl jų žalios spalvos vadinamos žaliosiomis liaukomis. Išskiriamos iš kraujo medžiagos difunduoja pro kanalo sieneles, kaupiasi šlapimo pūslėje ir šalinamos lauk.

Nervų sistema

Vėžio galvos smegenys sudarytos iš galvos ganglijo su dviem skyriais: regėjimo ir antenulinio, ir prisijungusios prie tų smegenų poros pilvinės grandinėlės ganglijų, inervinančių antenas. Poryklinės ganglijos susidarė, susiliejus sekančioms 6–osioms pilvinės grandinėlės ganglijų poroms: ganglijų, inervinančių mandibules, dvi poras maksilių ir tris poras žandikojų. Toliau seka 11 ganglijų porų pilvinės nervų grandinėlės – 5 krūtinės ir 6 pilvelio. Tokia ganglijų koncentracija galvos smegenyse ir porykliniame mazge yra ne tik ryšium su žandinių galūnių ir žandikojų suartėjimu, bet ir su funkcionaline nervų sistemos centralizacija, ryšium su jutimo organų išsivystimu.

Jutimo organai

Lytėjimo organais yra juntamieji plaukeliai, išsidėstę ant galūnių, o pirmiausia ant antenulių ir antenų, ir kiek rečiau ant kitų kūno dalių. Vėžiai juntamaisiais plaukeliais gali skirti skirti aplinkos cheminius pakitėjimus ir tokiu būdu jie yra cheminiai jutimo organai. Šie plaukeliai daugiausia išsidėstę ant antenulių.

Vėžiai turi pusiausvyros organus – statocistus. Vėžio kiekvienos antenulės bazalinio narelio nugarinėje pusėje yra plyšio pavidalo anga, atsiverianti į maišelį. Maišelio viduje, išklotame chitinine kutikule, išsidėstę juntamieji plaukeliai ir statolitai. Statolitais būna smėlio grūdeliai. Vėžio nėrimosi metu šie smėlio grūdeliai pašalinami drauge su statocisto chitininiu išklojimu. Nusinėręs vėžys vėl prisirenka naujų statolitų, pagramzdindamas galvą smėlėtame dugne.

Regėjimo organai

Vėžiai turi facetines akis. Facetinė akis, gana sudėtingas regėjimo organas, paprastai susideda iš didelio kiekio atskirų akelių arba omatidijų. Suaugusio vėžio omatidijų skaičius kiekvienoje akyje siekia iki 3000. Kiekviena omatidija yra akelė, turinti tiek šviesos spindulius laužiančius, tiek šviesą juntančius elementus ir savarankiškai priimanti šviesos poveikį. Omatidija yra prie akies pamato kiek susiaurėjusio kūgio pavidalo, todėl omatidijos, glaudžiai sueidamos viena su kita, sudaro išgaubtą pusrutulio formos facetinę akį. Ant kiekvienos omatidijos paviršiaus yra pigmentinės ląstelės, kuriomis omatidijos izoliuotos viena nuo kitos. Į kiekvieną omatidiją patenka apibrėžtas šviesos spindulių kiekis, kitaip sakant, omatidijų pagalba priimamas šviesinis pajaudinimas nuo kokio nors objekto nedidelio paviršiaus.

Kiekviena omatidija funkcionuoja, nepriklausomai nuo kaimyninių, todėl manoma, kad regėjimas turi būti mozaikinio pobūdžio, be to tinklainė priima tiesioginį vaizdą, o ne atvirkščią. Iš tūkstančių tokių tiesiųjų matomo objekto dalių atvaizdų ir susidaro bendras vaizdas.