Rūšys

Šiuo metu Lietuvoje gyvena 4 vėžių rūšys. Dvi vietinės Europos vėžių rūšys: plačiažnypliai, siauražnypliai ir dvi Šiaurės Amerikos žemyno: introdukuoti 1972 m. žymėtieji vėžiai ir invazinė, savaime sparčiai plintanti rainuotųjų vėžių rūšis.

Plačiažnyplis vėžys (lot. Astacus astacus)

Plačiažnyplis vėžys dar vadinamas upiniu vėžiu. Plačiažnypliai vėžiai – vertingiausia Europoje gyvenančių vėžių rūšis, kuri yra įtraukta į tarptautinės Berno konvencijos (1979 m.) globojamų gyvūnų sąrašą. Šie vėžiai, kaip jautri aplinkos pokyčiams vėžių rūšis, buvo įtraukti į saugotinų gyvūnų sąrašus
1992 m. priimtoje Europos Sąjungos buveinių direktyvoje.

Plačiažnypliai vėžiai – tai vienintelė vietinė rūšis paplitusi Lietuvoje.

Šios rūšies vėžių kūno viršus įvairuoja nuo tamsiai rudos iki žydros, kiautas lygus, o apačia – rudai alyvinė. Žnyplės plačios, raudonai ruda apačia. Žnyplių nepaslankaus piršto vidiniame krašte du didesni atokiai išdėstyti dantų pavidalo gumbai, tarp jų aiškiai matoma įgauba.

Šiems vėžiams gyventi palankiausios sąlygos tuose vandens telkiniuose, kurių vanduo skaidrus, dugnas kietas, gausu povandeninės augalijos. Šie vėžiai yra jautrūs deguonies trūkumui vandenyje. Plačiažnypliai vėžiai mėgsta molingą, molio ir smėlio ar durpių gruntą, kuris tinkamas slėptuvės statybai nuo plėšrūnų pasislėpti.

Siauražnyplis vėžys (lot. Astacus leptodactylus)

Šio vėžio gimtinė – Rytų Europos vandenys, į rytus nuo plačiažnyplio vėžio arealo. Ypač jų gausu Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinuose. Į Europinę dalį siauražnypliai vėžiai atkeliavo iš Volgos baseino. Kartais siauražnypliai vėžiai dar vadinami Dunojaus ar Galicijos vėžiais.

Į Lietuvos vandenis siauražnypliai vėžiai buvo atsitiktinai introdukuoti XIX a. pab., iš Latvijos ir Baltarusijos, klaidingai manant, kad šios rūšies vėžiai mažiau reiklūs aplinkai ir yra atsparūs vėžių marui. Apsigyvenę keliuose ežeruose, jie sudarė mišrias populiacijas su ten gyvenusiais vietiniais plačiažnypliais vėžiais, tačiau, būdami vislesni ir geriau prisitaikę aplinkos pokyčiams, siauražnypliai vėžiai palaipsniui išstūmė jautresnius plačiažnyplius vėžius. Tačiau siauražnypliai vėžiai Lietuvoje plačiai nepaplito, daugiausia Rytų Lietuvos rajonuose, sudarydami gausiausias populiacijas Ignalinos ir Zarasų krašte.

Šių vėžių kūno viršus dažniausiai gelsvai žalias, tačiau gali kisti nuo gelsvo iki šviesiai rudo atspalvių. Apačia balta arba labai šviesi. Kiautas šiurkštus, ypač galvakrūtinės šonuose. Žnyplės ilgos ir siauros, šiurkščios su daugybe mažų spuogelių, jų apatinė pusė šviesiai rožinės spalvos, beveik balkšva.

Siauražnypliai vėžiai nėra tokie reiklūs grunto struktūrai kaip plačiažnypliai. Jie puikiai gyvena ir ant dumblėto grunto, kaip slėptuves naudoja įvairius ant dugno gulinčius objektus. Siauražnypliai vėžiai labiau pakantūs ir deguonies stygiui, temperatūros svyravimams, taršai.

Žymėtasis vėžys (lot. Pacifastacus leniusculus)

Žymėtojo vėžio tėvynė – vakarinių Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados dalių vandenys, akmenuoto grunto upės, ežerai ir mažo druskingumo pakrančių vandenys.

Žymėtieji vėžiai perkelti į Europą švedų astakologų iniciatyva. Į Lietuvą žymėtieji vėžiai pirmą kartą įvežti 1972 m. Aklimatizavimo tikslas – atkurti vėžių išteklius maro nusiaubtuose vandens telkiniuose, kur buvo išnykę ar sumažėję plačiažnyplių vėžių ištekliai. Jie buvo įleisti į 2 ežerus Vilniaus ir Trakų rajonuose. Paaiškėjo, kad amerikiniai vėžiai yra vėžių maro užkrato nešiotojai. Būdami geriau prisitaikę gyventi užterštoje aplinkoje, mišriose populiacijose žymėtieji vėžiai palaipsniui išstūmė plačiažnyplius vėžius iš vandens telkinių ir tapo vyraujančia vėžių rūšimi.

Šių vėžių kūno viršus ryškiai rudas, apačia – ryškiai raudona, o kiautas labai tvirtas, lygus. Žnyplės plačios, ryškiai raudona apačia. Žnyplių pirštų sujungimo vietoje yra ryški, balta dėmė su melsvu apvadu. Būtent dėl šios dėmės vėžiai gavo tokį pavadinimą. Pakėlę žnyples su baltomis dėmėmis žymėtieji lyg įspėja aplinką apie savo buvimą.

Žymėtieji vėžiai mėgsta slėptis po akmenimis, medžių skenduoliais. Šie vėžiai pasižymi ne tik atsparumu vėžių marui, bet greičiau auga ir subręsta, yra vislesni ir geriau geba prisitaikyti esant antropogenizuotai aplinkai.

Rainuotasis vėžys (lot. Orconectes limosus)

Šie vėžiai paplitę Šiaurės Amerikos rytinės dalies vandenyse, daugiausia – Misūrio, Misisipės ir Ohajo upių baseinuose.

Introdukavus vėžių marui ir aplinkos taršai atsparių vėžių rūšį tikėtasi apsaugoti Europos vandens telkinius nuo šios pavojingiausios vėžių ligos. Perkelti į Europą, rainuotieji vėžiai būdami vislūs ir gerai prisitaikę gyventi užterštuose vandenyse, tinkami auginti tvenkiniuose greitai paplito Centrinės Europos vakarų ir šiaurės šalyse. 1994 m. pirmą kartą rainuotieji vėžiai buvo aptikti vakarinėje Lietuvos dalyje, o 1998 m. jie pasirodė Šešupės ir Baltosios Ančios upėse, atitekančiose iš Lenkijos. Manoma, kad ši invazinė rūšis į Lietuvą galėjo patekti 2 būdais: į Vakarų Lietuvos vandenis jie galėjo būti neatsakingai introdukuoti, o Šešupės ir Baltosios Ančios upių sistemomis patys atkeliavo į Lietuvą iš kaimyninės Lenkijos.

Rainuotųjų vėžių kūnas blyškiai rudas, kiautas ir žnyplės su spygliais, o pilvelio viršus su tamsiai raudonais skersiniais dryžiais. Dėl šio dryžuotumo jie vadinami rainuotaisiais. Priekinių vaikščiojamųjų kojų riešai (pirmasis narelis nuo žnyplių) iš vidinės pusės su aiškiai matoma aštria pentino pavidalo išauga.

Rainuotieji vėžiai mažiausiai reiklūs gyvenamajai aplinkai. Gyvena lėtesnės tėkmės, uždumblėjusio dugno upėse, kur dėl vandens taršos kitų rušių vėžiai neišgyvena. Šiems vėžiams nereikia ir ypatingų slėptuvių: jie sulenda į dugninių augalų paklotę, tūno tarp dugno riedulių ar tiesiog tarp plūduriuojančių augalų stiebų.

Šie vėžiai aktyvūs ištisus metus. Minta visą parą, maistui neišrankūs (augalai, dugno gyvūnija), žiemą didžiąją jų raciono dalį sudaro moliuskai.