Astakologija
Vėžiai yra litoralės gyventojai, todėl jų paplitimą ir populiacijų gausumą riboja vandens telkinių priekrantės dugno parametrų atitikimas specifiniams šios vėžių rūšies poreikiams gyvenamajai aplinkai. Jie gyvena upėse, upeliuose, ežeruose, tvenkiniuose ir saugyklose. Poreikis slėptuvėms yra labai didelis, jiems tinka urveliams rausti kieto dugno smėlingi ir molio substratai su akmenimis, medžių šaknimis ir kelmais. Plačiažnypliai vėžiai yra laikomi švaraus vandens bioindikatoriais, nes negyvena dėl deguonies stygiaus eutrofikuotuose, uždumblėjusiuose vandens telkiniuose. Vandens telkinių dugno sandara sąlygoja vėžių pasiskirstymą. Dieną jie dingsta slėptuvėse, o naktį migruoja į pakrantes maitintis.
Naudojimasis gyvenamąja aplinka yra reglamentuotas kelių veiksnių: vandens temperatūros, pašarų bazės, plėšrūnų poveikio, įskaitant ir kanibalizmą. Nesant slėptuvių ir vandens augalijos vandens telkinių priekrantės buveinėse, plėšriosios žuvys (unguriai, ešeriai, lydekos), ūdros, audinės ir vandens paukščiai gali ženkliai sumažinti vėžių, ypač jauniklių skaičių. Plačiažnyplių vėžių gamtinių populiacijų normaliam funkcionavimui reikia švaraus, gėlo, optimalios (>5 mg/l) deguonies koncentracijos, 16–24°C temperatūros, neutralios ar silpnai šarminės aktyviosios reakcijos (pH 7–8), pakankamo kietumo (4–5 mgekv./l) vandens ir kalcio druskų (Ca++> 5 mg/l).
Plačiažnyplių vėžių paplitimo Europoje arealas plačiausias, lyginant su kitomis vietinėmis vėžių rūšimis. Šiaurinė arealo riba – Skandinavijos valstybės (Suomija, Švedija), pietuose – Italijos, Albanijos ir Graikijos vandens telkiniai. Europos vakaruose šios vėžių rūšies paplitimo riba randasi Prancūzijoje ir tęsiasi į rytus iki Rusijos.
