Ligos

Daugelis įvairių upinių vėžių ligų, deja, dar nėra ištirtos. Keletas epidemijų, kurios įtakoja ir vandens kultūrų žalą, kaip pvz.: vėžių maras, yra išimtys. Šiandieninėje upinių vėžių rinkoje platinami ir upinių vėžių ligų sukėlėjai. Buvo aprašoma keletas grybelių, virusų ir bakterijų, kurie tokiu būdu pasiekė kitus žemynus. Kokią niokojančią įtaką vietiniams vėžiams gali turėti ligų pernešimas iš kitų žemynų (vietovių) buvo galima suprasti remiantis Europoje vos neįsisiautėjusiu vėžių maru. Reikėtų suvokti, su kokiu pavojumi susiduria asmenys, užsiimantys upinių vėžių importu arba įsivežantys juos patys. Jokiu būdu neturi šie organizmai patekti į atvirus vandenis, o laikant įvairias vėžių rūšys reiktų imtis reikiamų atsargumo priemonių. Deja, visos vėžių ligos turi vieną bendrą savybę: nėra jokių leistinų medikamentų arba rimtai išbandytų gydymo būdų. Dėl to higienos paisymas ir rūpestis, prižiūrint vėžius iš įvairių žemynų, yra geriausia apsauga.

Vėžinė siurbėlė

Vėžinė siurbėlė (Branciobdellida) nepriklauso “ligų” skilčiai, nes šios grupės atstovai nėra parazitai, o simbiotai. Bet įprastai jie laikomi parazitais. Pasaulyje yra apie 150 vėžių siurbėlių rūšių, ant mūsų vietinių upinių vėžių gyvena 4 skirtingų rūšių atstovai, iš kurių tik Branchiobdella hexadonta yra fakultatyvus parazitas, kuris gyvena vėžio žiaunų audiniuose. Šių siurbėlių smarkus pagausėjimas gali pridaryti “mechaninės” žalos žiaunose ir trikdyti kvėpavimui.

​Rūdžių arba nudegimo žymių liga

Lengvai atpažįstama dėl pasikeitusios kiauto spalvos liga. Spalva gali būti nuo juodos iki oranžinės. Oranžinė spalva atsiranda ir esant mechaniniams kiauto pažeidimams, taip pat ir lūžio vietose, jei nutrūkusios galūnės. Kitą kartą, keičiant kiautą tai gali atsikurti ir tapti stipresnių ligos simptomų priežastimi.

Ligos požymiai atsiranda be jokio išorinio poveikio, lėtai, iš pradžių taškelių forma ir vėliau padidėja iki pūlingų darinių – ūmi infekcijos eiga. Gydymas yra sudėtingas, reikėtų profilaktiškai visada įmesti pūvančių lapų (iš autorių patirties, geriausia alksnių ir ąžuolų lapų) ir apskritai pasirūpinti įvairesniu maistu. Šios ligos formavimosi procese be grybelių dalyvauja ir bakterijos, kurios gali pasitaikyti skirtingos formos.

Porcelianinė liga

Porcelianinė liga lengvai atpažįstama dėl baltos spalvos raumeniniuose audiniuose (ypač uodegos apačioje). Ši liga iššaukiama mikrosporų Thelohania contejani. Kadangi ji gyvena raumens ląstelėse, gydyti ją per vandenį nėra prasmės. Vienintelė galimybė pagauti ligos sukėlėją – tik per medžiagų apykaitą. Deja, nėra jokių leistinų medikamentų, skirtų būtent vėžiams. Bet kokiu atveju, dėl šios ligos kritę gyvūnėliai turi būti izoliuoti, nes užkrato keliai nėra visiškai ištirti. Anksčiau buvo manoma, kad sukėlėjai patenka į organizmą ir dėl kanibalizmo. Nors kai kurie tyrimai to ir nepatvirtino, vis dėlto reikia imtis atsargumo priemonių. Užsikrėtę gyvūnai miršta po kiek tai laiko, spontaniško išgijimo nuo šios ligos dar neteko pastebėti.

Vėžių maras

Jau pavadinimas paaiškina, kad kalba eina apie ypatingai pavojingą epidemiją, kurią sukelia šis grybelinis susirgimas. Europinėms vėžių rūšims (ir galbūt visoms pasaulio rūšims, išskyrus Šiaurės Amerikos) ši infekcija yra ypač pavojinga ir ji prabėga, sukeldama didelį mirtingumą bei naikindama ištisas populiacijas. Ligos sukelėjai į Europą buvo įnešti antroje 19–to amžiaus pusėje (1860m.), kur jie paplito pradedant nuo Lombardi (Šiaurės Italija) per visą Europą net iki Rusijos gilumų, naikindami ištisas populiacijas. Nuo tada iki dabar vėl ir vėl užtinkama masinių mirčių.

Vėžiai užsikrečia per zoo–sporas, kurios juda žiuželiais. Jau sekančią dieną po užsikrėtimo infekcija, galima pastebėti parazito aukos, šiuo atveju vėžio, elgesio pasikeitimus. Gyvūnai labai dažnai kasosi, tada seka paralyžiaus simptomai, jie užmiega bematant ir atmetinėja atskiras galūnes. Po kelių dienų užklumpa mirtis. Grybelis ieško kitos aukos, be jos teišgyvena vos keletą dienų. Jis suformuoja zoosporas, kurios spiečiasi tam, kad surastų naują auką. Jos turi tam tik keletą dienų laiko, vėliau žūva. Grybelis neformuoja jokių nuolatinių stadijų.